Lietuvos knygnešių istorija

1899 m. pora kontrabandininkų kirto sieną tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos. Laikydami pakuotes jie leidosi prie Prūsų upės Šešupės dalies, o valandas mokėsi sargybinių judesių iš kitos pusės. Jie negalėjo sau leisti būti sugauti.

Kai buvo tamsu, jie stūmėsi per Šešupę ir bėgo 10 mylių į Pilviškių kaime esantį platinimo centrą. Čia jie atrado, kad Rusijos valdžios institucijos jų ieško.

Netrukus jie grįš į Prūsiją, kur jie pasislėps keletą savaičių, kol nuspręs bėgti iš regiono. Po vienerių metų jie bus į laive į Škotiją.

Tačiau pirmą naktį, kol jie nepabėgo, jiems reikėjo išvežti kontrabandines prekes – tai buvo priežastis, dėl kurios valdžios institucijos jų ieškojo. Jie atidarė savo pakuotes ir išpilstė knygas.

2004 m. Šį pasakojimą apibūdino lietuvis Jonas Stepšis. Du kontrabandininkai buvo jo tėvas ir dėdė, ir jie prisijungė prie to, kas tapo visuotiniu knygų kontrabandos judėjimu, kaip opozicijos Rusijos imperijai dalis.

1769 m. Lenkijoje ir Lietuvoje buvo dominuojanti carinės Rusijos karalystė. 1595 m. Įkurta Sandrauga buvo prijungta ir priskiriama tarp Prūsijos, Austrijos ir Rusijos. Didžioji dalis Lietuvos priklausė Rusijos valdžiai.

Carai anksti bandė vykdyti lojalumą, ir jų taikinys buvo Romos katalikų bažnyčioje – istorinėje Lietuvos įstaigoje, kuriai būdinga grėsmė Rusijos galiai. Rusijos valdžia nugriovė daug koplytėlių ir uždraudė statyti visoje Lietuvoje esančias gatvių šventyklas (maždaug dvi šventovės kilometre). Nepasirengę atsisakyti savo kultūros, bet kuriuo atveju lietuviai pastatė naujas šventyklas.

Nors 1831 m. Lietuvos universitetų studentų ir dvasininkų grupė sukėlė smurtinį sukilimą prieš Rusiją, pasipriešinimas ilgą laiką buvo nedidelis. Lietuva turėjo mažą gyventojų skaičių (apie milijoną žmonių) ir turėjo mažai tikimybės nugalėti karinę jėgą, tokią kaip Rusijos imperija.

Tačiau iki XIX a. Vidurio tai buvo pasikeitę. Pasipriešinimas sustiprėjo.

1863 m. Sįvyko didžiulis sukilimas: apie 66 tūkst. Lietuvių dvarininkų, prekybininkų ir dvasininkų sukėlė rankas prieš Rusijos vyriausybę. Netrukus po to, kai jų sukilimas buvo sugriautas, paliekant tūkstančius mirusiųjų ar tremtinių į Sibirą, karalius Aleksandras II paskelbė griežtą priespaudą.

1864 m. Lietuvos generalinis gubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė naudoti lotynų lietuvių kalbą – tai buvo paskelbimas, kuris praėjus dvejiems metams leido visiškai uždrausti Lietuvos spaudą.

Beveik iš karto, žmonės ėmė skleisti lietuvišką raštą. Kadangi jie negalėjo skelbti knygų savo tėvynėje, daugelis lietuvių pradėjo spausdinti jas užsienyje ir neteisėtai gabenti į savo šalį.

Pirmieji Knygnešiai

Taip pasirodė pirmieji knygnešiai – knygų vežėjai, kurie beviltiškai stengėsi išgelbėti savo kalbą, pervežė knygas pasienyje ir neteisėtai platino jas visoje Lietuvoje.

Lietuviai padarė daug, kad paslėptų savo neteisėtas knygas. Juozo Vaišnoros ,,Keturiasdešimt tamsos metų“ rašė apie kontrabandininkes, kurios buvo apsirengę kaip elgetos ir paslėpė knygas sūrio, kiaušinių ar duonos maišuose. Kai kurie net pritvirtino įrankių diržus prie savo liemenių ir apsimesdavo amatininku, paslėpdami laikraščius po storais drabužiais.

Vyskupas Motiejus Valančius, religinių ir pasaulietinių kūrinių istorikas ir autorius, kuris vėliau gavo etiketę „kilniausia lietuvių asmenybė XIX amžiuje“, surengė pirmąjį didžiulį bandymą pervežti kontrabandos knygas per Lietuvos sieną. Siekdamas publikuoti daugiau maldaknygių, jis nusiuntė pinigus į kaimyninę Prūsiją, kur ten buvo spaustuvė. Nuo 1867 m. Jis įpareigojo daugelį kunigų atgabenti knygas į Lietuvą ir platinti jas vietos gyventojams.

Nepaisant populiarumo, kontrabanda nebuvo lengva. Rizika buvo didelė, o Lietuvos sieną nebuvo lengva kirsti. Trys linijos Rusijos saugumo privertė knygnešius veikti labai atsargiai.

Pirmąją liniją sudarė kareiviai, išilgai sienos „išsirikiavę taip tankiai, kad galėjo matyti vieni kitus“. Antroje eilėje laukė dar viena karių eilė, šį kartą išsiplėtusi. Paskutinė gynyba buvo žandarmai arba Rusijos imperijos policininkai, kurie vaikštinėjo su arkliais per kaimus ir ieškojo informacijos iš vietinių informatorių.

Tie, kuriems nepavyko nugalėti Rusijos pasienio saugumo, buvo „pririšti prie posto ir plakti“, tada arba įkalinti, išsiųsti į Sibirą arba, jei jie bandė bėgti – tiesiog pašauti.

Kariai konfiskavo knygas ir žurnalus, rastus pas kontrbandininkus, ir sudegino juos.

Neaišku, kiek knygos kontrabandininkų buvo sugautų ir nubaustų, tačiau pirmieji pagrindiniai areštai, atrodo, įvyko tarp 1870 ir 1871 m., Kai Rusijos pajėgos nuteisė 11 Valančiaus partnerių. Aštuoni kontrabandininkai – penki kunigai, ūkininkas ir bajorai, buvo ištremti į Sibirą. „Valančiaus“ operacijai buvo nuolatos kenkiama. Po kelių metų, 1875 m., Jis mirė.

XVIII a. Pabaigoje knygnešiai tapo kūrybingi. Kai kuriems pavyko įsitraukti į Rusijos policijos pagalbą – pavyzdžiui, 1895 m. Pagrindinis „Ariogalos“ pareigūnas centrinėje Lietuvoje prisijungė prie kontrabandos sąmokslo. Kiti išnaudojo prievartos draudimą spaudoje. Vienu atveju lietuviai spausdino tekstus ant molio plokščių, kaip kažkada padarė babiloniečiai. Valdžios rūpėsčiui, molio tabletes nebuvo laikomos knygomis, taigi jie techniškai nebuvo neteisėti.

Neaišku, kiek lietuvių knygų buvo spausdinamų ir neteisėtai gabenamų, tačiau tarp 1891 ir 1901 m. Rusijos pareigūnai konfiskavo daugiau nei 173 259 leidinių, o likusius kelerius draudimo metus (1901-1904) skaičius beveik padvigubėjo. Dėl to kai kurie istorikai padarė išvadą, kad faktinis kontrabandinių knygų skaičius siekė milijonus. Nepaisant to, beveik kiekvienas miestas ir kaimas turėjo nelegalių knygų atsargas ir slaptą lietuvišką mokyklą.

Pagal 19 amžiaus pabaigoje įvykdytą knygų kontrabanos dydį manoma, kad įsitraukė įvairūs lietuviai: kai nelegalūs leidiniai buvo pervežami per sieną, visi, nuo keliaujančių pardavėjų iki vargšių našlių, ūkininkų, studentų, gydytojų ir organistų – susibūrė platinti knygas. Nelegalių knygų turėjimas galėjo nulemti skaudžių bausmių, tačiau tai neišgąsdino lietuvių, kurie jautė, kad jiems neliko beveik nieko prarasti. Vyko Lietuvos tautos atgimimas.

Jeigu dar nespėjote pamatyti – rekomenduojame pažiūrėti meninį filmą apie knygnešius.