Istorija apie Knygnešius Filmo Juostoje
Filmas Knygnešys, tai vienas pirmųjų, trumpametražių istorinių lietuviškų filmų. Šis filmas trunka apie 40 minučių, tačiau tenka pripažinti, kad tai puikiai susuktas ir paruoštas filmas.
Reikia pripažinti ir tai, kad filmas yra šiek tiek per trumpas, tačiau puikiai papasakoja istorinę Lietuvos praeitį ir knygnešių naudą tarpukario metais. Tikriems kino fanams, filmo trukmė gali tapti dideliu minusu arba dideliu pliusu. Tai priklauso nuo auditorijos ir filmo populiarumo.
Šio straipsnio pabaigoje pridėsime ir pilną filmo versiją.
Apie filmą:
Filmo veiksmas prasideda tuomet kai Lietuva XIX priklauso Imperinės Rusijos sudėtyje. Filme pasakojama apie uždraustą spaudą Lietuvoje, o, kad žmonės galėtų skaityti laisvą spaudą buvo atkreipiamas dėmesys į knygnešius. Knygnešių laikotarpiu buvo steigiamos slaptos draugijos ir šių specialybių atstovų būriai.
Filmas spinduliuoja pakilia nuotaika nuo pat pradžios. Filmas pastatytas pasiremiant kompiuterine technika ir įvairiomis vizualizacijomis.
Filmo siužete vyrauja puikus muzikos takelis. Yra tekę girdėti, iš kai kurių kino kritikų, kad muzika netinka filmui, nes yra per daug skirtinga nuo paties filmo siužeto ir scenarijaus.
Be to, apžvalgininkai pastebi tai, kad Rusijos armijos karininkai šnekėjo su tam tikru akcentu, kuris akylesnį filmų gerbėją privers susimastyti. Akcentas gali perteikti netikrumą kino juostoje, o tai yra itin svarbu filmo sėkmei.
Apie Knygnešius:
Po 1863 m. Lenkijos ir Lietuvos suskilimo, Rusijos imperijos valdžia intensyviau stengėsi apriboti Lietuvos gyventojus ir atsikratyti šios šalies istorinių šaknų, įskaitant Romos katalikų tikėjimą, kuris buvo plačiai paplitęs Lenkijos ir Lietuvos sandraugos metais.
1863 m. Vasarą karalius Aleksandras II išleido Laikinąsias taisykles Šiaurės Vakarų krašto valstybinėms, nusprendęs, kad ten bus leidžiama tik rusų kalbos mokymas. Todėl lotyniškos abėcėlės naudojimas lietuvių kalbos buvo visiškai uždraustos šalyje.
Dėl šio draudimo, šalyje pradėjo veikti nelegalūs knygų prekiautojai ir platintojai, kurie skatino lietuvišką žodį – knygnešiai.
Knygų kontrabandininkai – knygnešiai dirbo, kad apeitų šį draudimą, kurį vykdo okupacinė Rusijos imperija, nuo 1865 m. Iki 1904 m.
Žinoma, oficiali valstybės kalba yra vienas svarbiausių dalykų šalies nepriklausomybėje. Tai buvo tiesioginis bandymas numalšinti lietuvių kalbą ir pratęsiant rusišką kultūrą šalyje.
Po šio draudimo buvo sukurtos požeminės mokyklos, kuriose kontrabandinės knygos buvo naudojamos mokyti lietuvių kalbos – kartais tai buvo papildoma veikla po pamokų, kurią organizavo mokytojai, bažnyčiose, kartais namuose. Knygų kontrabandininkai – knygnešiai tapo lietuvių pasipriešinimo rusifikacija simboliu.
Per paskutinius draudžiamojo laikotarpio metus kasmet kontrabanda buvo gabenama apie 30 000 iki 40 000 knygų. Apie trečdalis jų buvo areštuota valdžios institucijų.
Lietuviškos knygos pasiekė kiekvieną gyvenvietę Lietuvoje, o daugelis teisinių institucijų tarnavo kaip slaptos knygų perkėlimo punktai. Po oficialaus preteksto, kad po Rusijos-Japonijos karo Rusijos imperijos mažumos turėjo būti sušvelnintos, lietuviškų leidinių draudimas buvo panaikintas. 1905 m. netrukus po to, kai draudimas buvo panaikintas, vienas iš knygos kontrabandininkų Juozas Masiulis atidarė savo knygyną Panevėžyje. Šis knygynas vis dar veikia, o knygynų parduotuvių tinklas Lietuvoje veikia po jo vardu.