Reklama prieš Filmą, Ką Reikia Žinoti?

Reklama KineKino teatras gali būti vienintelė vieta, kur laikoma nemandagu kalbėti per reklamą. Įmonės bando pasinaudoti Kino teatro žiūrovų susidomėjimu, kadangi tai yra viena patogiausių vietų reklamuoti produktą tam tikrai auditorijai. Pasak Reklamos Agentūros Addad.lt vadovo, kino reklama įmonei gali tiek pat daug privalumų kaip ir trūkumų.

Potencialias

Didelis ekranas ir galingos garso sistemos kino teatruose gali būti paslėptas privalumas reklamos skleidėjams.

Atsižvelgiant į laiko tarpą, kino reklama taip pat gali naudoti pasakojimo su pavyzdžiais metodą ir leisti kūrėjams prisiimti riziką, kurios įprastiniai televizijos laidos neleidžia. Jei viskas atliekama tinkamai, rezultatas potencialiai gali būti vizualiai patraukli reklama, kurią publika prisimins ilgai net ir po to, kai filmas baigėsi.

Kino reklama taip pat leidžia įmonėms ir organizacijoms tiesiogiai rinktis ir planuotis rinkodaros tikslines auditorijas.

Nors televizijos demografija gali būti vėjavaikiška ir dažnai sunku rasti  tikslią nišą ir laiko tarpą kada rodyti reklamą, tačiau kino žiūrovams paprastai yra lengviau įteikti ir nustatyti jų mėgstamą produktą.

Priklausoma auditorija

Kitas privalumas yra tai, kad skirtingai nuo namų žiūrovų naršytojų internete, kino lankytojai negali pakeisti kanalą arba atsisakyti peržiūros.

Reklamuotojai puikiai gali  pasinaudoti „nelaisvėje“ esančia auditorija ir paskelbti puikiai subalansuotą reklamos kampaniją.

Atsižvelgiant į atliktus tyrimus teminės reklamos kino teatruose turi puikiai subalansuota laikotarpį ir ilgį. Šios reklamos dažniausiai rodomos prieš  filmus, todėl yra lengvai susižiūrimos, o pagal filmo žanrą yra lengviau nuspėti kokia publika yra susirinkusi ir ką galima reklamuoti.

Reklamos vengimas

Tyrimai rodo, kad visgi nemaža auditorijos dalis, kuri įsigijo bilietus į kino filmus nepamato reklamos, kadangi tuo metu žmonės perka užkandžius prieš filmo pradžią. Dauguma žmonių vengia eiti į kino sales anksčiau nei filmo pradžia.

Ši reklamos vengimas itin sumažina reklamos kino teatruose poveikį, kadangi dažnai auditorija kino salėje nebūna didelė, o ką jau kalbėti, kai jūsų reklamą žiūri tik 20-30 % visų potencialių klientų.

Kinas yra vieta, kur žmonės eina atsipalaiduoti, susitikti su draugais ir gauti teigiamų emocijų.

Prekės ženklams – tai puiki vieta pasikalbėti su auditorija, kuri yra pasirengusi sulaukti netikėtumų.

Vieta paperka auditoriją

Kinas yra puiki vieta skelbimų pateikimui, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Prekės ar prekės turi būti pristatomos į rinką tobulai.

Reikėtų pažymėti, kad viskas ant didžiojo ekrano atrodo geriau ir įspūdingiau.

Reklama kino teatre dažniausiai turi bent iš dalies atitikti jūsų pomėgius ir sukelti nostalgiją arba žavesį. Tad jeigu prieš kino reklamą pamatę reklamą apie tam tikrą produktą užsimanėte jo – nenustebkite, tai puikiai sustatyta reklaminė kampanija, kuri dažnu atveju atitinka jūsų pomėgius ir įpročius.

Mums įdomu – ar jūs jaučiate reklamos poveikį kino teatre?

Lietuvos knygnešių istorija

Knygnešių Istorija

1899 m. pora kontrabandininkų kirto sieną tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos. Laikydami pakuotes jie leidosi prie Prūsų upės Šešupės dalies, o valandas mokėsi sargybinių judesių iš kitos pusės. Jie negalėjo sau leisti būti sugauti.

Kai buvo tamsu, jie stūmėsi per Šešupę ir bėgo 10 mylių į Pilviškių kaime esantį platinimo centrą. Čia jie atrado, kad Rusijos valdžios institucijos jų ieško.

Netrukus jie grįš į Prūsiją, kur jie pasislėps keletą savaičių, kol nuspręs bėgti iš regiono. Po vienerių metų jie bus į laive į Škotiją.

Tačiau pirmą naktį, kol jie nepabėgo, jiems reikėjo išvežti kontrabandines prekes – tai buvo priežastis, dėl kurios valdžios institucijos jų ieškojo. Jie atidarė savo pakuotes ir išpilstė knygas.

2004 m. Šį pasakojimą apibūdino lietuvis Jonas Stepšis. Du kontrabandininkai buvo jo tėvas ir dėdė, ir jie prisijungė prie to, kas tapo visuotiniu knygų kontrabandos judėjimu, kaip opozicijos Rusijos imperijai dalis.

1769 m. Lenkijoje ir Lietuvoje buvo dominuojanti carinės Rusijos karalystė. 1595 m. Įkurta Sandrauga buvo prijungta ir priskiriama tarp Prūsijos, Austrijos ir Rusijos. Didžioji dalis Lietuvos priklausė Rusijos valdžiai.

Carai anksti bandė vykdyti lojalumą, ir jų taikinys buvo Romos katalikų bažnyčioje – istorinėje Lietuvos įstaigoje, kuriai būdinga grėsmė Rusijos galiai. Rusijos valdžia nugriovė daug koplytėlių ir uždraudė statyti visoje Lietuvoje esančias gatvių šventyklas (maždaug dvi šventovės kilometre). Nepasirengę atsisakyti savo kultūros, bet kuriuo atveju lietuviai pastatė naujas šventyklas.

Nors 1831 m. Lietuvos universitetų studentų ir dvasininkų grupė sukėlė smurtinį sukilimą prieš Rusiją, pasipriešinimas ilgą laiką buvo nedidelis. Lietuva turėjo mažą gyventojų skaičių (apie milijoną žmonių) ir turėjo mažai tikimybės nugalėti karinę jėgą, tokią kaip Rusijos imperija.

Tačiau iki XIX a. Vidurio tai buvo pasikeitę. Pasipriešinimas sustiprėjo.

1863 m. Sįvyko didžiulis sukilimas: apie 66 tūkst. Lietuvių dvarininkų, prekybininkų ir dvasininkų sukėlė rankas prieš Rusijos vyriausybę. Netrukus po to, kai jų sukilimas buvo sugriautas, paliekant tūkstančius mirusiųjų ar tremtinių į Sibirą, karalius Aleksandras II paskelbė griežtą priespaudą.

1864 m. Lietuvos generalinis gubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė naudoti lotynų lietuvių kalbą – tai buvo paskelbimas, kuris praėjus dvejiems metams leido visiškai uždrausti Lietuvos spaudą.

Beveik iš karto, žmonės ėmė skleisti lietuvišką raštą. Kadangi jie negalėjo skelbti knygų savo tėvynėje, daugelis lietuvių pradėjo spausdinti jas užsienyje ir neteisėtai gabenti į savo šalį.

Pirmieji Knygnešiai

Taip pasirodė pirmieji knygnešiai – knygų vežėjai, kurie beviltiškai stengėsi išgelbėti savo kalbą, pervežė knygas pasienyje ir neteisėtai platino jas visoje Lietuvoje.

Lietuviai padarė daug, kad paslėptų savo neteisėtas knygas. Juozo Vaišnoros ,,Keturiasdešimt tamsos metų“ rašė apie kontrabandininkes, kurios buvo apsirengę kaip elgetos ir paslėpė knygas sūrio, kiaušinių ar duonos maišuose. Kai kurie net pritvirtino įrankių diržus prie savo liemenių ir apsimesdavo amatininku, paslėpdami laikraščius po storais drabužiais.

Vyskupas Motiejus Valančius, religinių ir pasaulietinių kūrinių istorikas ir autorius, kuris vėliau gavo etiketę „kilniausia lietuvių asmenybė XIX amžiuje“, surengė pirmąjį didžiulį bandymą pervežti kontrabandos knygas per Lietuvos sieną. Siekdamas publikuoti daugiau maldaknygių, jis nusiuntė pinigus į kaimyninę Prūsiją, kur ten buvo spaustuvė. Nuo 1867 m. Jis įpareigojo daugelį kunigų atgabenti knygas į Lietuvą ir platinti jas vietos gyventojams.

Nepaisant populiarumo, kontrabanda nebuvo lengva. Rizika buvo didelė, o Lietuvos sieną nebuvo lengva kirsti. Trys linijos Rusijos saugumo privertė knygnešius veikti labai atsargiai.

Pirmąją liniją sudarė kareiviai, išilgai sienos „išsirikiavę taip tankiai, kad galėjo matyti vieni kitus“. Antroje eilėje laukė dar viena karių eilė, šį kartą išsiplėtusi. Paskutinė gynyba buvo žandarmai arba Rusijos imperijos policininkai, kurie vaikštinėjo su arkliais per kaimus ir ieškojo informacijos iš vietinių informatorių.

Tie, kuriems nepavyko nugalėti Rusijos pasienio saugumo, buvo „pririšti prie posto ir plakti“, tada arba įkalinti, išsiųsti į Sibirą arba, jei jie bandė bėgti – tiesiog pašauti.

Kariai konfiskavo knygas ir žurnalus, rastus pas kontrbandininkus, ir sudegino juos.

Neaišku, kiek knygos kontrabandininkų buvo sugautų ir nubaustų, tačiau pirmieji pagrindiniai areštai, atrodo, įvyko tarp 1870 ir 1871 m., Kai Rusijos pajėgos nuteisė 11 Valančiaus partnerių. Aštuoni kontrabandininkai – penki kunigai, ūkininkas ir bajorai, buvo ištremti į Sibirą. „Valančiaus“ operacijai buvo nuolatos kenkiama. Po kelių metų, 1875 m., Jis mirė.

XVIII a. Pabaigoje knygnešiai tapo kūrybingi. Kai kuriems pavyko įsitraukti į Rusijos policijos pagalbą – pavyzdžiui, 1895 m. Pagrindinis „Ariogalos“ pareigūnas centrinėje Lietuvoje prisijungė prie kontrabandos sąmokslo. Kiti išnaudojo prievartos draudimą spaudoje. Vienu atveju lietuviai spausdino tekstus ant molio plokščių, kaip kažkada padarė babiloniečiai. Valdžios rūpėsčiui, molio tabletes nebuvo laikomos knygomis, taigi jie techniškai nebuvo neteisėti.

Neaišku, kiek lietuvių knygų buvo spausdinamų ir neteisėtai gabenamų, tačiau tarp 1891 ir 1901 m. Rusijos pareigūnai konfiskavo daugiau nei 173 259 leidinių, o likusius kelerius draudimo metus (1901-1904) skaičius beveik padvigubėjo. Dėl to kai kurie istorikai padarė išvadą, kad faktinis kontrabandinių knygų skaičius siekė milijonus. Nepaisant to, beveik kiekvienas miestas ir kaimas turėjo nelegalių knygų atsargas ir slaptą lietuvišką mokyklą.

Pagal 19 amžiaus pabaigoje įvykdytą knygų kontrabanos dydį manoma, kad įsitraukė įvairūs lietuviai: kai nelegalūs leidiniai buvo pervežami per sieną, visi, nuo keliaujančių pardavėjų iki vargšių našlių, ūkininkų, studentų, gydytojų ir organistų – susibūrė platinti knygas. Nelegalių knygų turėjimas galėjo nulemti skaudžių bausmių, tačiau tai neišgąsdino lietuvių, kurie jautė, kad jiems neliko beveik nieko prarasti. Vyko Lietuvos tautos atgimimas.

Jeigu dar nespėjote pamatyti – rekomenduojame pažiūrėti meninį filmą apie knygnešius. 

Istorija apie Knygnešius Filmo Juostoje

Filmas Knygnešys, tai vienas pirmųjų, trumpametražių istorinių lietuviškų filmų. Šis filmas trunka apie 40 minučių, tačiau tenka pripažinti, kad tai puikiai susuktas ir paruoštas filmas.

Reikia pripažinti ir tai, kad filmas yra šiek tiek per trumpas, tačiau puikiai papasakoja istorinę Lietuvos praeitį ir knygnešių naudą tarpukario metais. Tikriems kino fanams, filmo trukmė gali tapti dideliu minusu arba dideliu pliusu. Tai priklauso nuo auditorijos ir filmo populiarumo.

Šio straipsnio pabaigoje pridėsime ir pilną filmo versiją.

Apie filmą:

Filmas Knygnesys

Filmo veiksmas prasideda tuomet kai Lietuva XIX priklauso Imperinės Rusijos sudėtyje. Filme pasakojama apie uždraustą spaudą Lietuvoje, o, kad žmonės galėtų skaityti laisvą spaudą buvo atkreipiamas dėmesys į knygnešius. Knygnešių laikotarpiu buvo steigiamos slaptos draugijos ir šių specialybių atstovų būriai.

Filmas spinduliuoja pakilia nuotaika nuo pat pradžios. Filmas pastatytas pasiremiant kompiuterine technika ir įvairiomis vizualizacijomis.

Filmo siužete vyrauja puikus muzikos takelis. Yra tekę girdėti, iš kai kurių kino kritikų, kad muzika netinka filmui, nes yra per daug skirtinga nuo paties filmo siužeto ir scenarijaus.

Be to, apžvalgininkai pastebi tai, kad Rusijos armijos karininkai šnekėjo su tam tikru akcentu, kuris akylesnį filmų gerbėją privers susimastyti. Akcentas gali perteikti netikrumą kino juostoje, o tai yra itin svarbu filmo sėkmei.

Apie Knygnešius:

Knygnesio Istorija

Po 1863 m. Lenkijos ir Lietuvos suskilimo, Rusijos imperijos valdžia intensyviau stengėsi apriboti Lietuvos gyventojus ir atsikratyti šios šalies istorinių šaknų, įskaitant Romos katalikų tikėjimą, kuris buvo plačiai paplitęs Lenkijos ir Lietuvos sandraugos metais.

1863 m. Vasarą karalius Aleksandras II išleido Laikinąsias taisykles Šiaurės Vakarų krašto valstybinėms, nusprendęs, kad ten bus leidžiama tik rusų kalbos mokymas. Todėl lotyniškos abėcėlės naudojimas lietuvių kalbos buvo visiškai uždraustos šalyje.

Dėl šio draudimo, šalyje pradėjo veikti nelegalūs knygų prekiautojai ir platintojai, kurie skatino lietuvišką žodį – knygnešiai.

Knygų kontrabandininkai – knygnešiai dirbo, kad apeitų šį draudimą, kurį vykdo okupacinė Rusijos imperija, nuo 1865 m. Iki 1904 m.

Žinoma, oficiali valstybės kalba yra vienas svarbiausių dalykų šalies nepriklausomybėje. Tai buvo tiesioginis bandymas numalšinti lietuvių kalbą ir pratęsiant rusišką  kultūrą šalyje.

Po šio draudimo buvo sukurtos požeminės mokyklos, kuriose kontrabandinės knygos buvo naudojamos mokyti lietuvių kalbos – kartais tai buvo papildoma veikla po pamokų, kurią organizavo mokytojai, bažnyčiose, kartais namuose. Knygų kontrabandininkai – knygnešiai tapo lietuvių pasipriešinimo rusifikacija simboliu.

Per paskutinius draudžiamojo laikotarpio metus kasmet kontrabanda buvo gabenama apie 30 000 iki 40 000 knygų. Apie trečdalis jų buvo areštuota valdžios institucijų.

Lietuviškos knygos pasiekė kiekvieną gyvenvietę Lietuvoje, o daugelis teisinių institucijų tarnavo kaip slaptos knygų perkėlimo punktai. Po oficialaus preteksto, kad po Rusijos-Japonijos karo Rusijos imperijos mažumos turėjo būti sušvelnintos, lietuviškų leidinių draudimas buvo panaikintas. 1905 m. netrukus po to, kai draudimas buvo panaikintas, vienas iš knygos kontrabandininkų Juozas Masiulis atidarė savo knygyną Panevėžyje. Šis knygynas vis dar veikia, o knygynų parduotuvių tinklas Lietuvoje veikia po jo vardu.